Prezidento valia

Gintauto Palucko Vyriausybėje bus kur kas daugiau vadinamųjų ministrų technokratų nei startavusioje prieš ketverius metus, bet ne tik dėl valdančiąją koaliciją sudariusių partijų pasirinkimo. Prezidentas, klaida pavadinęs į ją priimti antisemitiniais ir neapykantą kurstančiais pareiškimais garsėjančio Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą“, įspėjo, kad tvirtins tik šiai partijai nepriklausančius ministrus technokratus, jei šie atitiks ministrams keliamus reikalavimus.

Norinčiųjų eiti į Vyriausybę su „Nemuno aušros“ vėliava technokratų daug neatsirado. Vienus atmetė Prezidentas, kiti, jau įvardyti, patys atsitraukė, dar kitus tai padaryti privertė reakcija viešojoje erdvėje. Kai į aplinkos ministrus R. Žemaitaitis pasiūlė buvusį nuteistą už neatsargų ginklų laikymą, kaltintą dėl draugės sužalojimo, o įtartą ir jos nužudymu, dar teistą ir dėl brakonieriavimo Tomą Kovėrą, ką čia ir pridurti.

Prezidentas iki trečiadienio buvo patvirtinęs tik vieną „aušriečių“ pasiūlytą kandidatūrą – ligšiolinį Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininką ūkininką Igną Hofmaną. Šis sako nesureikšminantis, kurios partijos yra deleguojamas, sako ateinantis iš žemės ūkio dirbti žemės ūkiui. Politinės patirties neturi, išskyrus, kad dalyvavo rinkimuose su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tačiau nesėkmingai – Radviliškio rajono tarybos nariu netapo. Tačiau sostinės Gedimino prospektas jam jau pažįstamas: šiemet jis buvo vienas iš protesto akcijos, kai čia suvažiavo apie 1,3 tūkst. ūkininkų traktorių, organizatorių.

Koalicijoje sutarta, kad „Nemuno aušra“ į Vyriausybę deleguos iš viso tris ministrus technokratus.

Savi netiko?

Tarp kitų valdančiosios koalicijos partijų deleguotų ministrų – dar trys, kurie nepriklauso valdančiosioms partijoms.

Socialdemokratų partija (LSDP) – didžiausia Lietuvoje, turi 14,3 tūkst. narių. Tačiau gal nepriima medikų, jei tarp narių nerado tinkamo į sveikatos apsaugos ministrus? Tad ministro pareigas eis technokratė – Marija Jakubauskienė. Ji – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė, tiesa, tik nuo šio spalio. Beje, ji nebuvo pirmasis pasirinkimas. Skelbta, kad postas siūlytas Vilniaus rajono poliklinikos vadovui Evaldui Navickui, šis sutiko, bet paskui apsigalvojo.

Prieš ketverius metus šiai ministerijai vadovauti taip pat pasirinktas ne politikas, bet ir ne sveikatos srities ekspertas, o buvęs Valstybės kontrolės vadovas Arūnas Dulkys. Prezidentas dabar priminė, kad jis buvo tikinamas, jog kvalifikacijos sveikatos apsaugoje nereikia, imkime vadybininką, ir viskas bus gerai. „Ar buvo gerai? Ne, nebuvo“, – G. Nausėda taip vertina iki kadencijos pabaigos poste neišsilaikiusį ministrą.

Faktas: pasak eksministro E. Misiūno, kai neturi politinio užnugario, bet kuri, net ir gero ministro diena gali būti paskutinė poste. / P. Peleckio / BNS nuotr.

M. Jakubauskienė sveikatos sritį išmano, bet nėra patyrusi vadybininkė. Politinės patirties – nulis. Kaip jai seksis tokiame sudėtingame poste, galima tik spėlioti. Bent jau kaip rodo ir jos pirmtako, ir kitų ankstesnėse vyriausybėse dirbusių technokratų patirtis, daugumos kelias buvo ne rožėmis klotas ir dažnai nutrūkdavo nesulaukus kadencijos pabaigos.

Nepartinis ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, iki šiol – Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Tačiau šios srities, kaip ir krašto apsaugos, ministrais ir anksčiau yra buvę „viršpartiniai“.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrės, iki išrinkimo Seimo nare buvusios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės, technokrate vadinti jau negalima: nors kandidatavo į Seimą kaip nepartinė, jau spėjo tapti LSDP nare.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ iš dviejų jai priskirtų portfelių vieną taip pat atidavė ne savo partijos nariui. Į energetikos ministrus deleguotas nepartinis Žygimantas Vaičiūnas į tą pačią upę bando bristi antrąkart – jis jau buvo šios ministerijos vadovas 2016–2020 m. Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Nors demokratams nepriklauso, ekspertas su 20 metų patirties energetikoje šį rugsėjį artėjant Seimo rinkimams buvo įrašytas kaip šios partijos būsimos Vyriausybės energetikos ministras. Iki šiol jis dirbo Europos saulės gamintojų tarybos politikos direktoriumi, buvo „Global BOD Group“ valdybos narys.

Atsirado ekspertų

2020-aisiais Vyriausybėje technokratų buvo mažiau. Tiesa, kadencijai einant į pabaigą kritus kuriam ministrui jau buvo pasitelkti ir tos srities ekspertai: socialinės apsaugos ir darbo – Vytautas Šilinskas, švietimo, mokslo ir sporto – Gintautas Jakštas, sveikatos apsaugos – Aurimas Pečkauskas.

Tačiau pirminiame ministrų kabinete tokių buvo trys: be jau minėto sveikatos apsaugos eksministro A. Dulkio, dar žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir susisiekimo – Marius Skuodis. Tiesa, ir pati Ingrida Šimonytė tuo metu formaliai dar nebuvo TS-LKD narė, bet jau tvirtai įsiliejusi į šią bendruomenę.

Demokratinėse valstybėse formuoti vadinamąsias technokratų vyriausybes ar ieškoti ministrų technokratų dažniausiai griebiamasi tik trumpam ir kriziniais atvejais. Ministro postas – politinis.

Netikėčiausias pasirinkimas buvo pasiūlyti postą ankstesnės, kitos politinės pakraipos, Vyriausybės nariui: patyręs aplinkosaugininkas K. Navickas kaip ministras technokratas vadovavo Aplinkos ministerijai S. Skvernelio Vyriausybėje, tačiau kadencijos viduryje buvo atstatydintas. 2020 m. kaip nepartinis jis kandidatavo į Seimą jau su konservatoriais, tačiau nesėkmingai. Vis dėlto I. Šimonytė jam pasiūlė žemės ūkio ministro postą. Tačiau kadencijos pabaigos jis ir vėl nesulaukė. Su TS-LKD kandidatavo į Seimą ir šiemet, bet sėkmė jo ir vėl nelydėjo.

Ką tik pasibaigusioje kadencijoje technokratui buvo patikėta ir Susisiekimo ministerija (SMIN). Tiesa, ne iš gero gyvenimo – kai Prezidentas išbrokavo Laisvės partijos pirminį pasirinkimą iš savo narių, kaip stiprus vadybininkas pakviestas M. Skuodis. Jam pavyko išsilaikyti iki kadencijos pabaigos, bet politinio kelio toliau nepasirinko, rinkimuose nekandidatavo.

Tarsi „perkrovė“

2016–2020 m. visas ministrų kabinetas vadintas profesionalų Vyriausybe. Kadencijos pradžioje partijoms priklausė vos du ministrai, kiti dvylika, o ir premjeras S. Skvernelis buvo nepartiniai.

Beje, ir jis pats politinę karjerą dar ankstesnėje kadencijoje pradėjo kaip ministras technokratas – ankstesnėje kadencijoje buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras pusantrų metų vadovavo Vidaus reikalų ministerijai (VRM).

Tačiau profesionalų Vyriausybės apibūdinimas juo toliau, juo mažiau šiai Vyriausybei tiko, nes penki savo sričių ekspertai pakeisti į politikus ir beveik visais atvejais – ne dėl klaidų ar kompetencijos stokos.

Kadencijai įpusėjus pats premjeras užsimojo nukirsti iškart tris. Jis dievagojosi, kad visi jie yra puikūs, bet reikia Vyriausybės perkrovimo, naujo impulso reformoms. Buvo galima tikėtis, kad įsisiūbavus mokytojų streikams posto gali netekti švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, bet aplinkos ministrui K. Navickui ir kultūros – Lianai Ruokytei-Jonsson tai buvo netikėta Kalėdų dovanėlė.

Iki ministravimo savo srities postus turėjusiems ekspertams netikėtai tapus bedarbiais, susirasti darbą nebuvo taip lengva. J. Petrauskienė po beveik devynių mėnesių paskirta Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO). Šias pareigas ji gavo laimėjusi konkursą. Pasibaigus kadencijai iš Paryžiaus ji grįžo į Lietuvą, šiuo metu vadovauja Vilniaus universiteto Strateginio planavimo skyriui.

Pasirinkimas: LSDP turi 14,3 tūkst. narių, bet Sveikatos apsaugos ministeriją patikėjo nepartinei ekspertei M. Jakubauskienei. / R. Riabovo / BNS nuotr.

K. Navickas yra pasakojęs, kad siuntė CV, dalyvavo konkursuose valstybinėse ir europinėse institucijose, turėjo galimybę išvykti dirbti svetur, bet nenorėjo palikti Lietuvos. Tai, kad jis – eksministras, buvo trūkumas, o ne pranašumas: darbo pokalbių metu, pamatę viešai žinomą veidą, žmonės kitaip reaguoja.

Po kelių mėnesių paieškų jis įsidarbino vienoje privačioje bendrovėje personalo direktoriumi, vėliau tapo Plėtros ir inovacijų skyriaus vadovo pavaduotoju. Tačiau gavo pasiūlymą vėl tapti ministru jau naujos kadencijos Vyriausybėje.

L. Ruokytė-Jonsson nėrė atgal į kultūros sritį. Dabar ji – Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje.

Paaukoti partneriams

Dar keli S. Skvernelio Vyriausybės profesionalai krito 2019 m. performavus valdančiąją koaliciją ir prireikus atlaisvinti postų naujiems politiniams partneriams. Didžiausiu praradimu Vyriausybei politologai ir opozicija vadino tai, kad joje neliko SMIN vadovo Roko Masiulio.

Jis tikrąja to žodžio prasme buvo ministras technokratas: nepriklausantis jokiai partijai ekonomistas ir patyręs vadybininkas ankstesnę kadenciją buvo pakviestas vadovauti Energetikos ministerijai, kitą tapo susisiekimo, o kriziniu laiku – mokytojų streikų įkarštyje – laikinai dar ir švietimo, mokslo ir sporto ministru.

Iki ministravimo jis vadovavo valstybinei bendrovei „Klaipėdos nafta“.

Išeidamas iš ministerijos R. Masiulis rėžė, ką galvoja. Jis sakė, kad sprendimas jį pakeisti buvo anuomečių valdančiųjų lyderio Ramūno Karbauskio kerštas dėl Klaipėdos jūrų uosto vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimo. Jo manymu, politikų nemalonę jis užsitraukė ir dėl to, kad nutraukė politinių užsakymų stalo, kai kiekvienas Seimo narys reikalavo be eilės asfaltuoti žvyrkelius jų apygardoje, egzistavimą. Be to, pasak jo, nomenklatūra jam niekada neatleis už lizdo išvalymą, t. y. pokyčius „Lietuvos geležinkeliuose“, kur dažniausiai buvo įdarbinami nomenklatūros giminaičiai ir artimieji.

Anuomet Prezidentas kėlė klausimą, kodėl reikia keisti gerai vertinamą R. Masiulį, bet valdančiųjų atstovai paaiškino, kad šis ministras neturi palaikymo Seime. G. Nausėda net užsiminė, kad R. Masiulis galėtų vadovauti kokiai politinei jėgai ar ją suburti. Šis yra sakęs, kad beveik iš visų politinių partijų yra sulaukęs pasiūlymų jungtis. Tačiau, kaip rašė feisbuke, pirmiausia po ilgo laiko pažvejojo prie nuostabiosios Ūlos, tik, skundėsi, kiršliai buvo maži – paleidimui, o paskui pasirinko grįžti prie jam įprastos iki ministravimo karjeros. Dabar jis – bendrovės „Litgrid“ generalinis direktorius.

Atšalimas ar ledynmetis

Tarp performuojant koaliciją paaukotų ministrų buvo ir VRM vadovavęs Eimutis Misiūnas, į šį postą atėjęs iš teisėjo pareigų. Tiesa, ne be premjero iniciatyvos netrukus jis buvo paskirtas krašto apsaugos viceministru.

E. Misiūnas nebuvo įstojęs į LVŽS, kurios atstovu buvo Vyriausybėje, bet 2020-aisiais nutarė su ja kandidatuoti į Seimą. Mandato nepelnė. Tačiau įstatyme parašyta, kad iš tam tikrų pareigų, taip pat ir ministro, be jokios atrankos ir konkurso turi teisę grįžti į teisėjo pareigas, tad E. Misiūnas tai ir ketino padaryti. Dabar advokatų kontoros „Temidė“ advokatas ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytojas primena: kai esi teisėjas, negali dalyvauti rinkimuose, o 2020-aisiais jis nebuvo teisėjas, tik turėjo teisę grįžti į teisėjo pareigas, tad jo dalyvavimas Seimo rinkimuose buvo teisėtas. Tačiau po beveik po trijų mėnesių sužinojo, kad Prezidentas jo į teisėjus nepaskirs, neva reikalingas atšalimo laikotarpis.

2016–2020 m. kadencijos pradžioje partijoms priklausė vos du ministrai, o ir premjeras S. Skvernelis buvo nepartinis. Jis ankstesnėje kadencijoje buvo vidaus reikalų ministras technokratas.

„Pradėjau ieškotis darbo. Daugiau kaip devynis mėnesius buvau bedarbis, kol įsidarbinau vienoje įmonėje. Vėl pretendavau į teisėjo pareigas 2022 m., Teisėjų taryba pritarė mano kandidatūrai, gavau sveikinimų, kad grįžtu. Tačiau netrukus vėl sužinojau, kad nebūsiu paskirtas. Tad vėl buvau bedarbis, šįsyk daugiau nei pusę metų. Įsirašiau advokatūros egzaminui, jį išlaikiau, bet praėjo dar beveik metai. Tad buvau priverstas vos ne dvejus metus būti be darbo“, – pasakoja E. Misiūnas.

Jis neslepia gavęs perspėjimų, kad konfliktas su Prezidentu gali atsiliepti bet kur. Ir iš tiesų: 2020 m. išsiuntė savo CV daug kur, taip pat ir įvairioms valstybinėms įmonėms. „Iš per 20 negavau nė vieno atsakymo, nors atrodytų pareigybė kaip man sukurta – ir patirtis toje srityje, ir tinkamas išsilavinimas, esu ir mokslų daktaras. Suprantu, jei būtų pasikvietę pokalbiui ir pasakę, kad laimėjo geresnis, tačiau gal nenorėdami konfliktuoti ar pritraukti dėmesio net nepakvietė į konkursus“, – nusivylimo neslepia E. Misiūnas.

Dėl negrąžinimo į teisėjo pareigas jis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir dar laukia jo verdikto.

Be užnugario

E. Misiūnas neabejoja: būnant technokratu ministru dirbti žymiai sudėtingiau. „Nors esi ir sąžiningas, ir skaidrus, ir tavo sprendimai prognozuojami, bet, kai neturi politinio užnugario, bet kuri, net ir gero ministro diena gali būti paskutinė poste“, – sako jis ir primena, kaip trys jų Vyriausybės ministrai atėjo į pasitarimą ir sužinojo, kad iki pietų bus atleisti. Vieniems gal buvo priežasčių. „Bet kai esi technokratas, tave pakeisti taip paprasta, kaip ratą automobilyje. Kažkas nepatiko ar sugalvojo, kad reikia stiprinti koaliciją, ir viskas – technokratai ministrai nereikalingi“, – asmenine patirtimi dalijasi E. Misiūnas.

Jis lygina: ligšiolinėje konservatorių Vyriausybėje apie kai kuriuos ministrus buvo nemažai neigiamos informacijos, kilo skandalų, bet jie gana tvirtai laikėsi poste, nes premjerė pasakė, kad jais pasitiki. „Jei bent dalelė tokių skandalų kaip kad dabar konservatorių Vyriausybėje būtų buvę su mūsų Vyriausybės ministrais technokratais, būtume taip greitai išmesti, kad nebūtume spėję mirktelėti“, – neabejoja E. Misiūnas.

Tad, pasak jo, ministro technokrato darbo sudėtingumas visų pirma dėl užnugario neturėjimo. Antra vertus, jo nuomone, jei dirbi profesionaliai, atsakingai, skaidriai, įgyji pasitikėjimą ir tai gal net labiau įpareigoja stengtis, nes norisi įrodyti, kad kaip profesionalas esi vertas tų pareigų ir pasitikėjimo.

Nors dėl pabuvimo ministru E. Misiūnas nukentėjo bene labiausiai, jis sako įžvelgiantis ir privalumų. Ir iki ministravimo universitetuose dėstė studentams administracinę teisę, bet dabar gali studentams ne tik teoriškai paaiškinti, kaip veikia valstybinis valdymas.

Šeima, artimi draugai jo dažnai paklausia, ar nesigaili sutikęs eiti į Vyriausybę. „Jei būčiau atsisakęs, dabar būčiau apylinkės teisėjas, gal į apygardą patekęs, ir tai puiku. Tačiau ar keisčiau sprendimą, jei būtų galimybė atsukti laiką atgal? Turbūt eičiau tuo pačiu keliu. Joks universitetas nemoko būti ministru ir įgyta patirtis, žinios, pasitikėjimas, pažintys sustiprina kaip asmenybę. Problema, su kuria susidūriau norėdamas grįžti į teisėjus, kilo ne dėl manęs, ne aš pridariau kokių savo reputaciją menkinančių dalykų. To suplanuoti negali“, – sako E. Misiūnas.

Deja vu: „Vardan Lietuvos“ iš dviejų jai priskirtų portfelių vieną atidavė nepartiniam Ž. Vaičiūnui. Jis į tą pačią upę bando bristi antrąkart – energetikos ministru technokratu jau buvo. / R. Riabovo / BNS nuotr.

Turėtų būti išimtis

Tolesnė ministrų technokratų karjera paprastai pasuka kitais keliais. Dalis jų ir ne dėl jų darbo paaukojami politiniais tikslais arba, atvirkščiai, pakviečiami ministrauti tik išmetus ligšiolinį ministrą, kai reikia užgesinti gaisrą ar tiesiog pabaigti kadenciją. Dalis jų vėliau grįžta į savo ankstesnę sritį.

Tačiau kai kurie įstoja į partijas, tampa politikais, tad net ir grįždami į ministro postą jau turi partinį skydą. Ir dalis S. Skvernelio profesionalų Vyriausybės narių tapo LVŽS ar „Vardan Lietuvos“ nariais, o S. Skvernelis net „Vardan Lietuvos“ pirmininku, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – vicepirmininku. Tada tarp nepartinių ministrų buvęs Aurelijus Veryga dabar – LVŽS sąrašų rinkimuose vedlys.

Tai gana logiškas kelias, nes demokratinėse valstybėse formuoti vadinamąsias technokratų vyriausybes ar ieškoti ministrų technokratų dažniausiai griebiamasi tik trumpam ir kriziniais atvejais. Ministro postas – politinis. Žinoma, tobula, jei jis išmano ir tą sritį, turi ir vadybinės patirties.

G. Palucko Vyriausybėje technokratų skaičių labiausiai nulėmė LSDP pasirinkimas bičiuliautis su prastos reputacijos veikėjais, tad Prezidentas bando bent kiek sušvelninti šios klaidos padarinius. Tačiau vis dėlto keista, kad net didelės partijos tarp tūkstančių savo narių nebando išsiugdyti tinkančių į aukštus postus.