Agnė Žagrakalytė „Liekamieji reiškiniai“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

Agnė Žagrakalytė parašė knygą, kurią perskaičiau pirmiausia kaip vidinę kovą, žvilgsnį į savo tapatybę iš slenkančių metų perspektyvos. Viršelyje panaudotas autorės dukters piešinys su dviem japonų imtynininkais puikiai iliustruoja knygoje atsikartojantį kovos leitmotyvą.

Poetinė kalba čia net kibirkščiuoja nuo taiklių, netikėtų metaforų, ironijos, intymumo ir sykiu lengvumo, kuris sukuriamas įpinant buitinių detalių, šnekamosios kalbos inkliuzų. Knyga prasideda nuo karalienės ir karalaitės kovos: „karalienė karalaitę / kuri kurią“ (5 p.). Karalaitė pasižymi jaunystės jėga, raumeningumu ir lankstumu, o karalienė apibūdinta gausiais epitetais, nebeturinti ko prarasti nei atrasti. Lyrinė herojė, kuri ir galėtų būti ta, daug visko mačiusi, karalienė, tebėra kažkur tarp jaunystės ir brandos, nors, kalbėdama apie savo amžių, nevengia ironijos: „Žodžiu, imi ir suzgrimbi, kad jaunystė ta / tavo kažkaip jau atrodo... / Pro šalį? Neša tą tavo jaunystę pro šalį / juodbėriai žirgai, sunūs šonan jau traukiasi / žirgai sidabrakarčiai, tokie jau pasipenėję, / nu tai ne, nekarčiai, ane?“ (84 p.) Kadangi karalienė jau pergyvenusi daugelį virsmų, apie meilę samprotauja taip: „Ar tu jį myli? / Tai aišku, kad aišku. / Visiems tai visiškai aišku, tai / ką dar aš galėčiau šiuo klausimu pasisakyti? (50 p.).

Partnerio nuotr.

Rinktinėje atsiranda įdomus santykis su kitomis moterimis, čia taip pat esama kovos momentų: „žinom, kad kiekvienos / viduje po slibinę slypi: slidžią išdidžią / vienų ji didumo kaip kregždė kitų kaip / žvaigždė branduolinė (55 p). Kitos moterys čia pasirodo kaip tos, kuriomis slapta arba atvirai žavimasi, varžomasi. Man pasirodė labai įdomus skyrius „Mamos istorijos“, kuriose lakoniškai perbėgama per motinystę, o parašytos datos leidžia sekti autobiografinę giją.

Prajuokino (šiuose eilėraščiuose apskritai daug linksmybių) skyrius „Literatūros pasaulyje“, kuriame iškyla ne tik personažas, „kuris visoms mano knygoms / goodreads’uose inpiso po vieną / žvaigždutę“ (70 p.), bet ir leidėjų leidėja, aiškinanti lyrinei subjektei, kaip reikia parašyti gerą romaną. Paskui leidėja virsta akiniuota kobra: „štai švarkelio petukai jau kyla ir plečiasi“ (75 p.) Knygą galima kaip tai kobrai suryti vienu kartu arba skaityti po truputėlį, pasiskoninti kiekviena eilute.

Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“

Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas

Rara, 2024

Partnerio nuotr.

Prieš imdamasi šio romano žinojau, kad laukia daug žiaurumų (nors, tarkime, skaitydama meksikiečių autorės Fernandos Melchor knygas ten esančius siaubus priimdavau stipriau), kad daugelis šią knygą garbina ir labai laukė lietuviško vertimo. Romane pasakojama apie XIX a. istorijos tarpsnį, kai JAV ir Meksikos pasienyje vyko žudynės ir plėšikavimai. Kūrinyje sekama paskui pagrindinį veikėją – bevardį paauglį: „Pažvelkite į tą vaiką. Liesas, išblyškęs, su apdriskusiais plonos drobės marškiniais.“ (15 p.) Vaikis anksti pabėga iš nemielų namų, geria smuklėse, įsivelia į kautynes ir mūšius. Per stebuklą nepraranda galvos ir galiausiai prisijungia prie žiauriosios Glentono gaujos, kurios tikslas žudyti Šiaurės Amerikos autochtonus.

Pirmiausia, žinoma, reikėtų paminėti knygos vertėją Vidą Morkūną, be kurio talento ši knyga, ko gero, nebūtų taip suskambėjusi kaip dabar. Iriantis per nelengvą pasakojimą kartais tekdavo sugrįžti prie kai kurių žodžių, kurių reikšmė būdavo nežinoma arba pavartota neįprastai. Teksto kalba sodri, kupina retai vartojamų, senovinių žodžių, grubumo, keistumo ir atšiaurumo.

C. McCarthy meistriškai moka kurti kelio romanus, šis kūrinys taip pat ne išimtis – skaitytojas panardinamas į tirštą Laukinių Vakarų atmosferą, varginamas kaitros, dulkių, alkio ir sūraus, priskretusio kraujo skonio. Skaitydama nejučiomis vis apsičiupinėdavau viršugalvį, tekste vis kas kažkiek puslapių kas nors būdavo nuskalpuojamas, kaip antai: „Vado galvą Glentonas, į kaimą grįžęs negausaus savo būrelio priešakyje, parsigabeno už plaukų pasikabinęs prie juosmens. Vyrai ant šikšninių dirželių vėrė skalpus, kai kuriems lavonams nugaroje buvo plačiomis juostomis išrėžta oda, praversianti gaminantis diržus ir pakinktus. Meksikiečio Makgilo, irgi nuskalpuoto, kiaušas jau juodavo saulėje.“ (183 p.) Kitas svarbus knygos personažas – demoniškų savybių turintis Teisėjas. Jis tarsi įkūnija mums pažįstamą blogio pavidalą – kai aukšta kultūra mainosi su absoliučiu cinizmu ir žiaurumu.

Šią knygą skaityti nėra paprasta, o ilgainiui besitęsiančios skerdynės ir rūstus kraštovaizdis pradeda varginti. Atrodo, kad trūksta didesnio postūmio veiksmui rutuliotis, intriga taip pat ne visada tolygiai išlaikoma. Skaitant paskutinius puslapius atrodo, kad įveikei kalną. Apsidairius viršukalnėje paaiškėja, kad nors vaizdas ir įspūdingas, bet ir baugus.

Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. I dalis“

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Hubris, 2024

Partnerio nuotr.

Tai pirmoji danų autorės S. Balle’ės septologijos dalis – pasakojimas apie Tarą Selter, kuri įstrigo lapkričio 18-oje dienoje: „Penkios dienos, šešios ar septynios, aštuonios, dešimt ar vienuolika, ir aš suprantu, kad mano rytas vėl suplyšo ir kad ši diena virsta dar viena lapkričio aštuoniolikta.“ (55 p.)

Kuo ši knyga apie sustojusį laiką ypatinga ir skiriasi nuo kitų panašaus žanro kūrinių, tarkime, garsiojo filmo „Švilpiko diena“? Tuo, kad Tara Selter nėra tas personažas, kuriame reikia transformuotis, ko nors pasimokyti, iš blogos tapti gera ir tuomet pagaliau vėl atgauti laiką. Ši veikėja nežino, kodėl būtent jai taip nutiko. Ji grįžta namo iš Paryžiaus pas savo mylimąjį Tomą, kuriam kas rytą turi pakartoti, kodėl ji ne Paryžiuje ir kodėl laikas sulūžo. Kiekvieną rytą atsibudęs Tomas ir vėl nustemba pamatęs lovoje, greta savęs, žmoną, ji ir vėl jam pasakoja apie tai, kas jai nutiko, jie kartu ieško išeičių, o kitą rytą pasikartoja tas pats. Po truputį Tomas ima tolti, juos skiria vis daugiau dienų. Įdomu, kad daiktai ir kiti žmonės šiame romane nesikeičia, tačiau pagrindinė veikėja jaučia laiko tėkmę – mato, kaip paaugo plaukai, užsitraukia žaizda odoje.

Šio pasakojimo orientyras – sunumeruotos dienos iš Taros dienoraščio. Jos eina ne nuosekliai ir nutikusi situacija skleidžiasi po truputį. Pasakojimas intymus, Tara tarsi ir neturi skaitytojų, į kuriuos kreiptųsi, nes yra vienų viena sulūžusiame laike: „Labai nutolau nuo septynioliktos ir nežinau, ar kada nors išvysiu devynioliktą. Bet aštuoniolikta vis ateina iš naujo. Ateina ir pripildo namą garsų. Žmogaus garsų. Jis vaikšto po namą, dabar išeina į lauką. Todėl ir pradėjau rašyti. Nes girdžiu jį name. Nes laikas sulūžo. Nes lentynoje radau paką popieriaus. Nes mėginu prisiminti. Nes popierius prisimena. Galbūt sakiniai turi gydomųjų galių.“ (26 p.)

Kai mėginau apie šią knygą papasakoti jos dar neskaičiusiai draugei, ji sakė, kad užstrigti toje pačioje dienoje yra vienas iš baisiausių košmarų, tad nenorėtų to patirti dar ir knygoje. Visgi knygoje mažai klaustrofobijos ir šiurpo elementų. Sakyčiau, kad joje dominuoja švelnumas, atidumas, esama ir meilės istorijos. Rašytoja sukuria neįprastas aplinkybes, iš kurių pagrindinė veikėja turi atrasti išeitį, išsiaiškinti daiktų prigimtį, tarkime, kodėl vieni daiktai grįžta į savo vietas, kai ateina nauja diena, o kiti lieka drauge su ja. Kitas svarbus elementas, kad Tara visuomet turi pinigų sąskaitoje ir gali migruoti iš vienos vietos į kitą. Ji turi daugybę laiko įsigilinti į kasdienius niuansus ir išmokti pasislėpti, pavyzdžiui, savo namuose, nes mintinai žino visus savo vyro tos dienos veiksmus.

Knyga išsitęsia per 366 dienas ir pasibaigia labai netikėtai, tad norisi kuo greičiau griebti antrąją dalį ir sekti paskui Tarą, kuri galbūt įminė paslaptinguosius laiko dėsnius. Džiugu, kad antroji romano dalis jau pakeliui.

Howard Sounes „Charles Bukowski. Užspaustas beprotiško gyvenimo glėby“

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Kitos knygos, 2024

Partnerio nuotr.

Su šios Charleso Bukowskio autobiografijos pasirodymu leidykla „Kitos knygos“ nusprendė paminėti savo 20-ąjį gimtadienį. H. Sounesas parašė puikią rašytojo biografiją. Nors pats asmeniškai jo nepažinojo, iš interviu su jo šeimos nariais, mylėtomis moterimis, pažįstamais jam pavyko sudėlioti intriguojantį pasakojimą. Taip pat biografas rėmėsi Ch. Bukowskio laiškais ir kūryba. Nors iš esmės ši biografija primena pelenės istoriją, kokių nors neįprastų kampų, kurie būtų visiškai nauji ir keltų nuostabą, nebuvo, gal ir dėl to, kad Ch. Bukowskio kūryba ir šiaip labai autobiografiška, tad daug kas apie jo vaikystę, priklausomybes, proletarišką gyvenimo būdą, intymius santykius su moterimis jau buvo žinoma.

Nustebino galbūt tai, kad tokia pelenės istorija apskritai įmanoma. Na, turint omenyje sunkią girtuoklystę ir neįtikėtiną jo produktyvumą. Alkoholis arba narkotikai dažniausiai bet kuriam kūrėjui būna žabangos, į kurias patekęs jis arba žūva, arba išsivaduoja ir daugiau ten nebepatenka. Tik ne Ch. Bukowskis, kuris į senatvę suvis prasigyveno – tapo populiarus, geidžiamas ir turtingas. Iš tiesų komiškai aprašomos scenos iš rašytojo šlovės akimirkų. Tarkime, su žymiu rašytoju susipažinti plūstančios moterys ir merginos:

Vieną dieną Johnas Martinas mėgino prisiskambinti Bukowskiui, tačiau tam neatsiliepus nusprendė nuvažiuoti į Holivudą ir pažiūrėti, ar viskas gerai. Jo prieangyje rado sėdinčias dvi blondines iš Olandijos, maždaug aštuoniolikos metų amžiaus, abi su džinsais ir berankoviais marškinėliais.

– Jos buvo lyg du rasos lašeliai ant lapo, – prisimena Martinas. – Atrodė taip, tarsi gyvenime niekada nebūtų ištarusios jokio blogo žodžio.

– Ar Henkas namie? – paklausė Martinas.

– Aha, miega.

– Ką jūs, merginos, čia veikiat?

– Atvažiavom iš Amsterdamo, kad su juo pasikruštume, – atsakė tos taip, lyg lauktų eilėje į Disneilendą. (225 p.)

Rašytojo gyvenimas nebuvo klotas rožėmis, tačiau greta visų tų nesėkmių, purvo ir smurto jo kūryboje esama nuoširdumo ir humoro. To esama ir šioje biografijoje. Be abejo, Ch. Bukowskis praėjusio šimtmečio figūra, šiais laikais jo vulgarumas, smurtavimas ir viešas alkoholizmas seniai būtų eliminuoti iš viešojo diskurso ir autorius paskelbtas persona non grata. Galbūt lietuvių skaitytojai taip mėgsta Ch. Bukowskį, kad alkoholio kultūra, skirtingai, nei svaiginimosi narkotikais, mūsų krašte turi senas tradicijas, tad bjaurusis girtuoklis Bukas yra priimtinas ir savas. Jaunajai kartai priimti ir pamėgti autobiografinę autoriaus kūrybą turbūt sunkiau. Visgi ši knyga net ir neskaičiusiems Ch. Bukowskio kūrybos galėtų būti smagus skaitinys apie populiarų rašytoją, kurio vardu mieste pavadinami barai arba kokteiliai.