Neįtikėtinas populiarumas

Dirstelėjusi į Amsterdamo mokyklos ir Art deco muziejų užimtumą gruodį supratau, kad šių išskirtinių butų įkūrėjų, verslininkų, architektūrinio paveldo puoselėtojų ir meno kolekcininkų K. Banio ir P. Gaidamavičiaus neverta klausti, ar metai buvo sėkmingi – laisvų vietų ekskursijose belikę tik paskutinę metų dieną, anksti ryte.

„Dirbome visus metus, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo ryto iki vakaro. Esame labai laimingi ir labai dėkingi visiems, kurie taip gausiai lankė šiuos muziejus“, – pradžioje manę, kad sėkmė trumpalaikė, K. Banys ir P. Gaidamavičius srautų augimą stebi jau trečius metus.

Jaunesni žmonės muziejuose lankėsi norėdami pajusti, kaip anuomet gyveno jų seneliai. Vyresnės kartos atstovai į butus Gedimino gatvėje ir Vytauto prospekte ėjo vedami nostalgijos ir prisiminimų.

„Dabar labai populiarus interaktyvumas naudojant ekranus, planšetes, projektorius, o mūsų interaktyvumas pasireiškia per natūralų, tikrą bendravimą. Be to, žmonės muziejuose gali atsisėsti, paliesti“, – pasak K. Banio, svečiai vertina tai, kad šiose erdvėse jiems už nugaros nestovi rūstus, pirštu mosuojantis muziejininkas, varžantis prigimtinį lietimo instinktą.

Šiemet Art deco muziejuje apsilankė bemaž 16 tūkst. svečių. Kone tiek pat jų buvo ir Amsterdamo mokyklos muziejuje.

„Mūsų nedideliems muziejams, įsikūrusiems 120 ir 140 kv. m butuose, tai labai dideli skaičiai. Jie rodo, kad modernizmo architektūra, art deco stilius yra įdomus, – didelis lankomumas, anot K. Banio, tik dar kartą įrodo, kad žmonėms reikia ne daiktų, o žinių ir patirčių. – Geriausiai mes jaučiame Kauno pulsą. Matome, kad kultūra klesti visame mieste, o žmonės nori investuoti į save.“

Gyvenimas juk vienas. Mes – ne katės.

Muziejai užsidirba sau

Prikėlę du istorinius butus, šiemet Karolis ir Petras visuomenei atvėrė trečią savo objektą – kairiajame Nemuno krante, kitapus Jurbarko pūpsantį, legendomis apipintą Kaimelio dvarą. Šiuo metu jis uždarytas tyrimams, tačiau vasarą ir vėl lauks svečių, pasakos apie prabangią dvarininkų kasdienybę ir tamsiąją dvarų kultūros pusę.

„Mes galvojome, ar norės kas važiuoti į kažkokio Kaimelio dvarą, kuris yra ne prie Kauno, ne prie Vilniaus ar Klaipėdos. Bet nutiko taip, kad sumušėme Lietuvos dvarų lankomumo rekordą, – šeimininkai pastebėjo dar vieną nuostabų dalyką. – Miestai turi savo identitetus, statusą. Atvykus į Kaimelio dvarą, ištirpo visi miestų įvaizdžiai. Visi čia tapo lygūs.“

Ne viename savo interviu pabrėžę, kad Amsterdamo mokyklos ir Art deco muziejai patys save išsilaiko, Karolis su Petru džiaugėsi, kad per gegužės–spalio mėnesius užsidirbo ir Kaimelio dvaras. Už surinktas lėšas bus tvarkomas pastato stogas. Planuojama keisti ir plastikinius langus, kurių čia yra net 42.

„Tikimės, kad per ketverius metus dvaras atrodys taip, kaip atrodė iki nelemto Antrojo pasaulinio karo. Nenusaldintas, nepagražintas“, – K. Banys ir P. Gaidamavičius džiaugėsi neignoravę vidinio balso ir surizikavę įsigyti dvarą. To paties jiedu linkėjo ir „Kauno dienos“ skaitytojams – klausyti širdies ir nebijoti rizikuoti.

„Gyvenimas juk vienas. Mes – ne katės“, – nusijuokė K. Banys.

Intriga: įkvėpti sėkmingų trijų serijų, K. Banys ir P. Gaidamavičius ruošia ketvirtą. Regimanto Zakšensko nuotr.

Laukia tęsinys

Nors Karolis su Petru svajoja apie taiką ir ramybę, panašu, kad pastarosios jiems teks palūkėti. Nusimato ne tik darbingi metai Kaimelio dvare, bet ir pasiruošimas ketvirtai iniciatyvai. Ši dar neturi pavadinimo ir laukia savo laiko, kuris turėtų išmušti 2025-aisiais.

„Apie ką ketvirtoji serija? Apie vertingą šiuolaikinę, lietuvių rankomis kuriamą architektūrą. Žmonės neretai žiūri į praeitį, žavisi ja, tiesiog dėl skubėjimo, politikavimo, kritikos ir pavydo pamiršdami, kad dabartis yra tiek pat vertinga, – užkonservuotą šią dieną, anot K. Banio ir P. Gaidamavičiaus, iliustruos vieno iškilaus architekto namų interjeras, kuriame gausu stiklo, betono ir metalo. Šių dienų istorijos, kaip ir pasakojimai pirmuosiuose trijuose muziejuose, skambės pačių šeimininkų ir gidų lūpomis. Beje, jų komanda per pastaruosius metus taip pat išaugo.

„Specialios atrankos nedarėme. Tiesiog atradome tuos žmones. Vieną pastebėjome televizijoje, kitą irgi, trečią pamatėme užėję į „Kaunas 2022“ biurą“, – K. Banys ir P. Gaidamavičius tikino subūrę labai skirtingus gidus ir gides. Viena jų – ponia Rita, Smetonos adjutanto dukterėčia, puikiausiai išmananti tarpukario salono kultūrą, jos užkulisius ir kaskart svetingai sutinkanti  patyriminių ekskursijų svečius Art deco muziejuje. Jos mintimis Karolis su Petrus baigė ir mūsų pokalbį.

„Laukdama svečių ponia Rita stalą papuošia sidabro įrankiais, porceliano servisais ir vazomis. Kai ant stalo yra daug detalių, reikia mažiau maisto. Tai reiškia – mažiau nuovargio besisukant virtuvėje, jokios rizikos persivalgyti ir pykčio, kad kažkas kažko neparagaus. Todėl puoškite savo stalą“, – muziejų įkūrėjai neabejojo, kad šis ponios Ritos patarimas bus išganingas ne vienam.